Skulptorius Stasys Žirgulis savo kūryboje sugebėjo sintetiškai panaudoti visą moderniojo meno patirtį, todėl vargu ar būtina mėginti šį menininką įsprausti į kokią nors siaurą klasifikacijų schemą, taip mėgstamą pozityvistinės pakraipos dailėtyrininkų. Kaunietis skulptorius netelpa į jokią Prokrusto lovą, nors jo kūryba logiškai išauga iš lietuviškosios XX a. skulptūros tradicijos ir yra originalus jos tęsinys. Detalų istorinį meninės raidos (ne kokio nors įsivaizduojamo progreso arba regreso, o nesibaigiančių stilistinių transformacijų, metamorfozių) paveikslą nupiešti pavyksta tik atsiradus laiko distancijai - nurimus kasdienybės aistroms ir emocijoms.

Tačiau jau dabar galima drąsiai teigti, kad skulptorius Žirgulis yra vienas iš pačių iškiliausių Lietuvos menininkų, kuriančių dviejų amžių ir dviejų skirtingų istorinių epochų sandūroje. Dvasiniu ir kultūriniu požiūriu kiekvienas žmogus yra savo meto kūdikis, bet istorinių aplinkybių negalima suabsoliutinti teigiant, kad meninės kūrybos pobūdis yra iš anksto determinuotas. Didieji menininkai patys formuoja savo epochos veidą, o ne atvirkščiai. Paprastai esama abipusio ryšio, kadangi jokia kūrybinė asmenybė negali atsirasti iš nieko ir išvengti tradicijų poveikio.

Šiuo atžvilgiu Žirgulis reprezentuoja išmintingą vidurio kelią: vengdamas kraštutinumų, pigių reklaminių efektų bei avangardistinių triukų, jis išlieka savitas ir išradingas. Skulptorius neniekina praeities, neatmeta vertingo pirmtakų patyrimo ir kartu sugeba atrasti jam vienam būdingą menines raiškos stilių, pasižymintį formos bei turinio pusiausvyra. Menininkui svarbiausia išryškinti ir subrandinti dėmesio vertą idėją, kuri pati diktuoja išraiškos pavidalą. Dėl šios priežasties autorius neprisiriša prie vienos ar kitos meninės formos, o naudoja pačias įvairiausias minties įgyvendinimo priemones, išsaugodamas pagrindinę dvasinės savivokos ašį, kuri išlieka stabili ir lemia daugiaplanės kūrybos vientisumą bei nuoseklumą.

Žirgulis kurti pradėjo praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, drąsiai irdamasis prieš srovę ir visiškai nepaisydamas oficialių tarybinės dailės kanonų, kurie tuo metu jau buvo spėję prarasti privalomo pavyzdžio statusą. Būdamas imlus XX a. Vakarų Europos ir Amerikos meno idėjoms, jaunasis skulptorius aklai nesekė gatavais pavyzdžiais, o mėgino perprasti estetinius - filosofinius modernistinės dailės principus, suvokti ir įvaldyti jai būdingas mąstymo tendencijas, surasti jų bendra žmogiškąjį vardiklį, kurio dėka kūryba tampa universalia meninių formų kalba, neprarandančia tautinio arba regioninio savitumo.

Žirguliui pavyko to pasiekti. Dailininko darbai liudija organišką visuotinybės ir atskirybės sintezę įvairiais lygmenimis. Nenutoldamas nuo lietuvių tautinei savimonei artimų mitinių bei istorinių provaizdžių, menininkas išvengia provincialaus ribotumo, kuriuo neretai pasižymi nacionalinių vertybių puoselėtojai, žaidžiantys banalybėmis. Filosofinis ir kultūrinis šio kūrėjo akiratis apima platų humanistinių vertybių spektrą, leidžiantį tikrovę suvokti globaliai - lyg žvelgiant iš paukščio skrydžio.

Toks būties vienybę teigiantis požiūris anaiptol netrukdo domėtis detalėmis ir atskirais egzistencijos elementais, kurie įaudžiami į visa apimanti pasaulinės kultūros kontekstą. Šiuo požiūriu Žirgulis yra ne tik Lietuvos, bet ir Europos bei pasaulio menininkas, kuriam rūpi estetinėmis priemonėmis skatinti tarpusavio supratimą, pagarbą ir toleranciją tarp tautų. Jausdamas pilietinę atsakomybę ir susirūpinimą dėl civilizacijos ateities, autorius vengia nūdien madingo ontologinio anarchizmo, paiko noro, bet kokia kaina nustebinti ir sukrėsti publiką arba apdrabstyti ją purvais. Jam svetimas asocialaus elgesio idealas, kuriuo svaiginasi prieš buržuazinį gyvenimo būdą ir kapitalizmą neva kovojantis kairiųjų pažiūrų avangardizmas.

Modernizmas ir postmodernizmas yra dirbtinai sugalvotos šiuolaikinės kultūrologijos sąvokos, kurių prasmę sunku tiksliai apibrėžti. Labai dažnai įsivaizduojamos ribos tarp modernistinio ir postmodernistinio mąstymo yra neaiškios, todėl minėtos kategorijos ne visada tinka konkrečių dailininkų kūrybos analizei. Norint išvengti pigių etikečių klijavimo, reikia nepiktnaudžiauti dailėtyrininkų pamėgtomis schemomis, kurios tik pažiūrėti atrodo savaime suprantamos kalbant apie Žirgulio kūrybą, nepakanka nurodyti, į ką šis autorius panašus, ir išvardyti tikras ar menamas įtakas, kadangi pastebimos analogijos dar nereiškia mėgdžiojimo, o išorinių formų sugretinimas neatskleidžia vidinio turinio.

Kauniečio menininko darbai yra labai įvairūs - pradedant monumentaliąja skulptūra, dekoratyviniais fontanais ir baigiant mažąja plastika. Nors kiekvienas naujas sumanymas reikalauja savito meninio sprendimo, galima išryškinti bendras estetines tendencijas, kurioms autorius visada lieka ištikimas. Pirmiausia pastebimas subtilus saiko jausmas, mokėjimas lakoniškai ir tiksliai įkūnyti pasirinktą temą arba siužetą. Skulptorius nevengia konceptualių asociacijų, simbolių ir metaforų, bet jį vargu ar galima apkaltinti "literatūriškumo“ nuodėme. Forma modeliuojama atsižvelgiant į išankstinę idėją, kuri dažnai nėra diskursyvi, tačiau pakankamai aiški ir suprantama. Idėja virsta jai adekvačiu vaizdiniu, kurį galima matyti, medžiaga, kurią galima apčiuopti ir paliesti. Todėl Žirgulio kūrimuose nėra nereikalingų detalių, atsitiktinių elementų, barokinės puošybos - visi kūrinio dėmenys sudaro vientisą semantinių bei estetinių dermių sistemą. Skulptūrą galima suvokti kaip ženklą arba ženklų ir nuorodų visumą, tačiau menine struktūra nėra pažodinė minties iliustracija, bet veikiau emocinį santykį su tikrove palaikanti improvizacija - išgrynintas ir sustyguotas simbolis.

Autorius niekada neužmiršta, kad kūryba siejasi su epinių pasauliu. Todėl svarbiausi dalykai pasakomi taiklia užuomina, nutylėjimu, potekste. Tokia meninė strategija nereiškia, kad dailininkas šlovina iracionalumą ir chaosą. Priešingai - kuriamas prasmingas, tačiau stereotipams ir konvencijoms nepaklūstantis kosmosas, kuriame sunkiasvorės medžiagos (granitas, bronza, aliuminis) tampa “poetinės” raiškos priemonėmis. Manipuliacija neįprastomis formomis, įtaigių skulptūrinių pavidalų ieškojimas taip pat nėra savitikslis. Net prartėdamas prie savotiško minimalizmo, skulptorius išlieka sąmoningas kūrėjas, pavidalų kontrastais perteikiantis kūrinio idėją.

Žirgulis meistriškai naudoja skirtingas medžiagas, atsižvelgdamas į jų prigimtį, simbolinę reikšmę, bei psichologinį poveikį. Medis, bronza, granitas, šlifuotas aliuminis, plienas, švinas skirtingai veikia žiūrovą, o jų deriniai suteikia formoms ypatingą skambesį. Dailininkas dažnai pasitelkia bronzos arba aliuminio plokštes. Jos sukuria kompozicijos pagrindą - užuominą į žemės arba vandens paviršių, ant kurio dėstomos miniatiūrinės žmonių figūrėlės (“Emigrantai”) arba pasirodo arklį girdantis bronzinis raitelis, kurio siluetą atspindi ežerą vaizduojantis poliruotas pagrindas (“Rytas"). Šitaip išgaunamas begalinės erdvės pojūtis. Vienu atveju pabrėžiamas dramatiškas nežinios, nesibaigiančio kelio, žmogaus menkumo ir vilties motyvas, kitu - antgamtiška būties ramybė, amžinybe virstanti akimirka, kuri sielai teikia palaimos ir liudija, kad grožis ir tiesa yra viena.

Skulptorius Žirgulis savo kūryboje naudoja tiek apibendrintus bei stilizuotus išorinės tikrovės įvaizdžius, tiek mitinius motyvus. Galima tarti, kad šiedu aspektai nejučia susilieja, nes pažiūrėti realistiniai elementai savaip mitologizuojami ir paverčiami gilų semantinį krūvį turinčiais simboliais. Pavyzdžiui, ankstyvojo kūrybinio laikotarpio darbas “Naktigonė” grindžiamas ne tik išorinio objekto mėgdžiojimu (nors fizinis modelis reikalingas ir į jį būtina atsižvelgti), bet ir siekimu atskleis charakteringą vidinę esmę. Todėl žirgo ir raitelio pavidalai meniškai deformuojami, šitaip sukuriant jtaigų monolitinį darinį, skleidžiantį ypatingą nuotaiką. Kuprota, primityvistinio stabo bruožų turinti raitelio figūra savo grubiu paprastumu liudija tą archajinį praeities pasaulį, kuris dar visai neseniai atrodė realus ir artimas, bet kuo toliau, tuo labiau panašėja į sapną su bekūnėmis protėvių dvasiomis.

Panašiai mitologizuojama ir bronzinė sėdinčios nėščios moters skulptūra. Į ją galima žvelgti kaip į paprastą žemišką būtybę, skulptoriaus apibendrintą, virtusią anoniminiu ženklu, nėštumo idėja, ir kaip į dieviškąją Motiną - egzistencijos pradžių pradžią, - užsidėjusią žmonių giminei priklausančios moters kaukę. Tokio dviprasmiško arba netgi daugiaprasmiško aiškinimo galimybė byloja apie simbolines kūrinio potencijas. Ir visiškai nesvarbu, koks buvo pirminis menininko sumanymas, nes simbolinei interpretacijai atviras kūrinys savo archetipinės formos galia pranoksta subjektyvią kūrėjo intenciją. Jis tampa visuotinės kultūros reiškiniu, dvasinės komunikacijos priemone, kuri veikia savarankiškai, atskirai kreipdamasi į kiekvieną žiūrovą ir sužadindama jam atitinkamus jausmus bei asociacijas.

Dailininkas sąmoningai ar nesąmoningai operuoja paslėptą magišką galią turinčiais archetipais, ir tai yra viena jo sėkmės priežasčių. Archetipą sunku apibrėžti moksline kalba, nes tai - giluminis sąmonės pradas, idėja, dvasinis provaizdis, kuris modeliuoja žmogaus patyrimą ir veiklą, formuoja tipiškas kultūros pavidalų sklaidas bei reakcijas, tačiau pats lieka už scenos nematomas. Jis kreipiasi atitinkamais mitiniais simboliais, kurie nėra atsitiktiniai, bet išreiškia archajinę žmonijos patirti. Simboliais kalba dievai, jei šiuo pretenzingu vardu vadintume ne sakralinę dramą vaidinančius asmenis, o būties ir jos suvokimo priežastis, nenusakomus pradmenis, kūrybines jėgas, kurios reiškiasi visais egzistencijos požymiais, vardais bei ypatybėmis. Šiuo požiūriu brandi mintis nėra asmeninė dailininko nuosavybe - ji kyla iš bendro sąmonės lobyno. Todėl dvasiškai reikšmingas kūrinys nėra subjektyvi išmonė: tam tikrais archetipiniais bei mitiniais aspektais (kuriuos išreiškia tinkamai padaryta forma) jis atspindi daugelio sielų patirtį bei lūkesčius ir todėl yra „svarbus“ - gali sukelti atgarsį suvokėjo širdyje.

Dalis Žirgulio kūrinių turi tokią poveikio galią. Dėl šios priežasties dailininkas pranoksta kai kuriuos savo amžininkus skulptorius, kurie iškelia destruktyvųjį pradą arba pernelyg susižavi nereikšmingais ir chaotiškais išgyvenimais, neturinčiais nei prasmingo dvasinio turinio, nei socialinės vertes.

Paukštis - vienas dažniausiai pasikartojančių įvaizdžių Žirgulio kūryboje. Archajinėse kultūrose paukštis yra dievybės ir sielos simbolis, turintis daugybę ritualinių funkcijų, susijusių su gyvenimo ir mirties ritmų kaita. Todėl mitiniai paukščiai yra ambivalentiški - tiek gėrio, tiek ir blogio nešėjai. Dievybės sparnai kartu reiškia dangiškąją malonę, apsaugą ir fatališkus spąstus, kadangi žmonės pirmykščiame pasaulėvaizdyje yra antgamtinių, neregimų būtybių maistas. Juodvarnis simbolizuoja anapusinį mirties pasaulį - pagal jo skrydį ir kranksėjimą mėginama nuspėti likimo vingius, tik „sparnuotiems dievams" žinomą ateitį.

Medinė skulptūra “Vidurnaktis“ kaip tik ir atspindi panašią panteistinę pasaulėžiūrą, kurią įkūnija sakralinių bruožų turintis tuščiaviduris stabas su paukščio galva ir snapu. Kompozicijos pagrindą sudaro dvigubą stulpą arba koloną menantis figūros liemuo, kurį kiaurai perveria mėnulio pjautuvas. Tai archajinės Didžiosios Deivės ir krikščionių Mergelės Marijos atributas - simbolinė visumos ir dalies, augimo ir nykimo santykių išraiška, gamtinio ir antgamtinio virsmo ženklas. Gamtos ir dievybę menančio paukščio kūnas sutampa. Skulptūros dvilypumas pabrėžia mitinės kaitos tašką, kuriame susitinka nusileidimo ir pakilimo kreivės, kairė ir dešinė. Atrodo, kad būtis yra medžiaginis šio mitinio padaro kūnas - grubiai tašytas ir kartu estetiškai patrauklus, galintis sužadinti daug etnografinių asociacijų. Iš granito ir bronzos atlietas šios kompozicijos variantas mena stačią sarkofagą, pasižyminti statiška ramybe ir kviečiantį estetinei meditacijai.

Minėtąją temą pratęsia kita panaši bronzine skulptūra “Naktis”. Ant dviejų strypų stovinti tuščiavidurė beveide figūra yra tarsi išskobtas luotas, vidinį branduolį slepiantis lukštas, kuriame patalpintas pelėdžiukas (Atėnės arba Minervos, paukštis) veikiausiai simbolizuoja gilią nakties išmintį, visų reiškinių bei formų esmę, pasirodančią tiktai sparnuočio metaforos pavidalu, panašiai kaip iš transcendentinės tamsos kyla pasaulį kurianti šviesa, o iš mirties atsiranda gyvenimas. Naktis yra poetų ir menininkų prieglobstis, jų įkvėpimo versmė, iš kurios dieninė sąmonė semiasi jėgų savo herojiškiems žygiams.

Aliuminio ir kalto granito kompozicijoje „Konsiliumas” (ji taip pat atlieta iš bronzos) regime tris posėdžiaujančius juodvarnius. Šis dviprasmiškas kūrinys kartu yra šmaikštus ir turi filosofinę potekstę. Minėtieji paukščiai gali reikšti tiek išmintį, tiek tuštybę, biurokratinį pedantizmą, kuris būdingas daugelio valdžios institucijų posėdžiams, pasitarimams bei sueigoms. Senovės civilizacijose skaičius trys turi ypatingą reikšmę užtenka prisiminti pitagorininkų triadas ir krikščionių Švč. Trejybę. Trys ant pjedestalų tupintys paukščiai sudaro kompaktišką ir uždarą kompoziciją, kuri žavi savo paprastumu bei poteksčių gausa. Skulptoriui pavyksta surasti optimalų meninį sprendimą, ypač sėkmingai panaudojant kalto granito pagrindą, kurio grublėtas pavirtus kontrastuoja su aptakiomis paukščių figūromis, bronzinis šios kompozicijos variantas pasižymi visiškai kitokia nuotaika ir dvelkia racionalistiniu išskaičiavimu bei prabanga, tinkančia kokio nors banko interjerui.

Panašų paukščio arba žemyn riestą snapą turinčios būtybės motyvą regime ir nedidelėje bronzinėje skulptūroje „Nuovargis“. Stilizuodamas ant zikuratą menančio postamento pastatytą figūrą, autorius išdidina atskiras jos detales, šitaip mėgindamas alegoriškai perteikti nuovargio būseną. Nepaisant tokių konkrečių mitinių bei psichologinių nuorodų, skulptūrinė konstrukcija artima siurrealistinei abstrakcijai. Tai lyg mažas paminklas šiuolaikines kultūros impotencijai, sukurtas naudojant deformuotus tradicinius įvaizdžius.

Medinė skulptūra “Dzūkija“ grindžiama panašiu principu, tik čia sudedamosios paukščio dalys dar labiau stilizuojamos ir apibendrinamos. Pagrindinis kompozicijos komponentas mena pirmapradį kiaušinį, kosmogoninį kauburį, kalvą, iš kurios kyšo ant virbo pamautas kaklas. Stebėtojui sunku suprasti, ar šio statinio provaizdis iš tikrųjų yra paukštis, ar autorius tiesiog improvizuoja, žaisdamas abstrahuotomis detalėms, kurių junginiai gali asocijuotis su įvairiais dalykais, pirmiausia išryškėjant ne menamam turiniui, bet išraiškingai formai. Tačiau darbo pavadinimas byloja, kad skulptorius nori perteikti konkrečią koncepciją - personifikuotą Dzūkijos pavidalą, šiam tikslui pasirinkdamas ne realistinį pavidalą (kaip elgtųsi XVIII a. klasicistas), bet minimalizmo bruožų turinti primityvių formų derinį, savo išoriniu sprendimu atspindintį archajinio mentaliteto ypatumus.

Apie tai, kad skulptorių domina praeities slėpiniai ir jų metafizinė prasmė, liudija kompozicija “Amžių legendos“. Iš atskirų detalių sukurtą kryžių menantis statinys atrodo tarsi aukuras arba bokštas, kurio keturi fasadai nukreipti į keturias pasaulio šalis. Kalbėdami religine indų terminija (kurią perėmė C.G. Jungas ir šiuolaikinė archetipinė psichologija), šią struktūrą galime pavadinti erdvine mandala. Ji iškyla ant keturkampio postamento, tarsi nukirsto Pasaulio medžio kelmo, kurio šaknys apraizgo aplinkinę teritoriją. Galima spėti, kad šios manieringai susivijusios šaknys išreiškia genetinį ryšį su pamatiniu pradu - Žeme ir jos gyvybinėmis galiomis, užmiršta praeitimi ir protėvių dvasiomis.

Skulptorius paradoksaliai pabrėžia du dalykus: tradicijos tęstinumą ir jos radikalų atotrūkį nuo pirmapradžio šaltinio. Žemę vaizduojantis pagrindas su staliniu santykiauja kaip gamta su kultūra. Tai du skirtingi dalykai, nors ir glaudžiai tarpusavyje susiję. O šaknų raizginys gali reprezentuoti ir užmirštus kultūros klodus. Bet koks praeities aiškinimas tėra interpretacija, kurios pobūdį lemia dabarties nuostatos, prielaidos, viltys bei idealai. Niekas nežino ir negali žinoti, „kaip viskas buvo iš tikrųjų“, todėl retrospektyvi praeities vizija nepajėgia nupiešti objektyvaus istorinio paveikslo. Ji tėra vertingas kultūrinės sąmonės mitas, turintis dvasinę - pedagoginę, filosofinę ir estetinę - meninę funkciją, kurios netekus prarandamas stabilus būties pagrindas, ryšys su istorinį gyvybingumą palaikančiomis energijomis. Amžių legendos veikia kaip prasmingos dabarties kūrimo modeliai, užtikrinantys intuityvų bendravimą su antlaikiškais archetipais ir garantuojantys atitinkamą sąmonės tapatybę.

Daug įdomių asociacijų sukelia skulptoriaus darbas “Mėnulio šviesa“. Jame Žirgulis naudoja savo kūrybai įprastus semantinius elementus: mėnulio pjautuvas viršuje ir laivas apačioje kartoja vienas kitą. Susidaro įspūdis, kad stilizuotas laivas yra padidintas mėnulio atspindys, stovintis ant dviejų bronzinių kojų, panašiai kaip mitinių paukščių figūros kituose autoriaus darbuose. Du strypai statmenas ir nuožulnus - jungia minėtuosius komponentus. Jie tikriausiai vaizduoja laivo stiebą irklą, nors toks pažodinis kompozicijos detalių aiškinimas nėra būtinas. Skulptorius sąmoningai vengia tiesmukiškumo, palieka vietos suvokėjo vaizduotei. Šis pažiūrėti trapus kūrinys kelia savotišką efemeriškumo įspūdį - atrodo, kad mūsų gyvenimas tėra iliuzinė kelionė nesibaigiančiais vandenimis tai pasirodant iš begalinio kosminio ūko, tai vėl panyrant į nežinomybės miglas.

Panašų motyvą menininkas naudoja kompozicijoje “Baltoji tyla”, ant balto mėnulio pjautuvo vaizduodamas staugiantį geležinį vilką ar kažkokį neatpažįstamą mitinį žvėrį. Vėl supriešinamos analogiškos rago arba pjautuvo formos, siekiant perteikti paradoksalią idėją - garsui tapačią tylą. Mažosios plastikos kūriniuose Žirgulis mėgsta pabrėžti iškilius jausmus, neįprastą figūrų santykį su erdve, elegantišką minties retoriką - tarsi norėtų kalbėti lyrinėmis sentencijomis, kruopščiai apgalvotais ir taikliais poetiniais sakiniais.

Varijuodamas pagrindines menines mitologemas ir suteikdamas joms būdingus pavidalus, atskleisdamas charakteringas detales, autorius išlaiko stilistinį darbų vientisumą. Ypatingas vaidmuo tenka konkrečioms medžiagoms ir jų galimybėms jungtis sudarant netikėčiausius derinius. Šitaip išryškinamos estetinės granito, aliuminio arba bronzos savybės, kurios padeda įkūnyti pagrindinę kiekvieno darbo idėją.

Kurdamas tokias daugialypes, medžiagiškai įvairias, bet formalių struktūrų raiškos požiūriu lakoniškas skulptūras, dailininkas seka modernistinio meno suformuotais imperatyvais. Retkarčiais Žirgulis nevengia ir realizmo, tačiau leidžia jam reikštis tik mažomis dozėmis ir netiesiogiai, derindamas su abstrakčiais elementais. Pavyzdžiui, iš švino atlietoje kompozicijoje “Užmarštis” pasirodantis žmogaus veidas radikaliai transformuojamas. Išsaugomi tik svarbiausi antropomorfiniai bruožai, o visa kita ištirpsta ekspresyviose medžiagos klostėse. Užmarštis tolygi aklumui, neapibrėžtumui, sąmonės prieblandai - būtent šias ypatybes pabrėžia tiek meninių formų traktuotė, tiek sunkumu bei neigiamu poveikiu pasižyminti medžiaga. Švinas yra dieviškąją sąmonę, intelektą ir atmintį simbolizuojančio aukso priešybė, todėl alcheminės transformacijos procesas dažniausiai aprašomas kaip švino virtimas auksu įveikiant daug tarpinių kančios pakopų ir metamorfozių.

Net studentiškas Žirgulio darbas “Galileo Galilėjus” neatitinka tikrųjų realistinės dailės kanonų: žmogaus figūra stilizuojama, ji tampa į viršų kylantį bokštą (tarsi spiralinį Samaros mečetės minaretą) menančia struktūra, kurią užbaigia į dangų nukreipta astronomo galva. Šiandien mažai kas žino, kad savo pasaulėžiūra Galilėjus iš dalies buvo platonikas, o Platonui svarbiausias žmogaus gyvenimo tikslas - kontempliuoti žvaigždes, kurios simbolizuoja archetipus, sielų buveines, amžinąsias idėjas. Žirgulis taip pat mus kviečia kontempliacijai: per meninės formos adekvatumą ir grožį patirti ją modeliuojančių dvasinių principų tiesą, kuri slypi žmogaus viduje, garantuodama intelekto, intuicijos, jausmų bei lytėjimų vienybę.

Skulptorius palyginti retai imasi religinių temų tikrąja šio žodžio prasme. Vienas tokiu darbų yra originali bronzos, granito ir aliuminio kompozicija “Visatos tiesa”. Joje autorius supriešina du stilistiškai skirtingus komponentus: ant žemaūgę koloną menančio postamento stovintį Kristų ir fantasmagorinj gaubtą. Rankas išskėtusio (veikiausiai kosmosą arba žmonių giminę laiminančio) Kristaus figūra atlikta pagal baroko ir XIX a. realistinės dailės principus, kuriais uoliai sekė religinis Vakarų Europos menas, atsisakęs viduramžiams būdingų stilizuotų sakralinių pavidalų. Ši figūra stovi keisto aštuonkojo gaubto viduje. Nors skaičius aštuoni judaizmo ir krikščionybės tradicijoje turi gilių mistinių bei metafizinių reikšmių (pavyzdžiui, išreiškia tobulumo, išbaigtumo idėją), pats gaubtas mena gigantišką vorą arba kažkokią fantastinę būtybę, kurios šešėlyje atsiduria pasaulio ašį (axis mundi) reprezentuojantis Išganytojas ir jo įsivaizduojamu avelių kaimenė.

Ką reiškia šis paradoksalus kontrastas, kurį sustiprina pačių formų meninė išraiška? Jeigu Kristus simbolizuoja tiesą, galbūt šis milinis aštuonkojis išreiškia visatą? Gnostikų ir ankstyvųjų krikščionių įsitikinimu, kosmosas yra blogio buveinė, piktųjų demonų prieglobstis, kalėjimas, iš kurio Mesijo padedamam reikia pabėgti. Ar minėtasis voras mutantas simbolizuoja gnostikų mitologijos demiurgą, sukūrusį pabaisą menantį medžiaginį pasaulį, ar protu nesuvokiamą Dievą Tėvą, apglėbusį visą būtį savo čiuptuvais tarsi lediniais varvekliais? O galbūt skulptorius norėjo pavaizduoti Dangaus Malonės spindulius, kurie sukuria tiesą palaikančias atramas, arba dieviškąją Motiną, iš kurios įsčių pasirodo Pasaulio Valdovas? Neverta spėlioti, nes kompozicija atvira įvairioms interpretacijoms ir tikriausiai nė viena iš mūsų pateiktųjų nėra teisinga. Skulptorius tiesiog liudija visatos tiesą, kuri skirtingiems suvokėjams atsiveria nevienodai.

Laiminančio Kristaus figūros judesius kartoja ir modernistinė skulptūra “Jaunystė”, kurios personažas stovi ant dviejų kryžmai įsmeigtų strypų, tarsi kojūkų. Norėdamas perteikti jaunystės spindesj, veržlumą, atvirumą, drąsų ir naivų patiklumą, autorius ištempia ir suplonina bronzinį kūną, paversdamas jį laisvę skelbiančiu ženklu. Tačiau įdėmus žiūrovas negali nepastebėti, kad nuoga jaunuolio figūra (net jeigu jis nėra Kali-jugos asketas ar išbadėjęs kalinys) modeliuojama Nukryžiuotojo pavyzdžiu. Tai kone modernistinis Kristus, pakabintas ant kryžiaus funkciją atliekančių strypų ir viešpataujantis begalinėje erdvėje, kuri žada atgimimą, atsinaujinimą, kažkokį amžinąjį pavasarį arba jaunystę. Pasak senovės graikų, mirti reikia jaunam, kad taptum herojumi ir dievų numylėtiniu - idealia kultūrinės atminties ikona. Ar toks požiūris teisingas, atsakyti tegali iš žmonių kvailumo besijuokiantis Dzeusas.

Skulptorius savo darbuose nevengia ironijos. Plieno ir aliuminio kompozicija “Kelionė į Metropoliteno muziejų” turi ne tik šmaikštumo, bet ir filosofinio sarkazmo. Veikiausiai šį kūrinį reikia suprasti kaip kritinę alegoriją: į technokratinės civilizacijos požemius keliaujantis gyvulys simbolizuoja nuasmenintą žmogų, kuriam nereikia individualaus proto. Toks paklusniu sraigteliu virtęs žmogus tėra konvejeriu judanti lunatiška būtybė. Galbūt tunelio gale jos laukia ne utopistų piešiamas stebuklingas ateities rojaus sodas, bet kosminė skerdykla su plieninėmis giljotinomis. Žirgulis šią tragikomišką situaciją perteikia su paslėptu subtiliu humoru. Šis aukojamas gyvulys. ideologinės hipnozės vedamas prie nebūties aukuro, yra visatos tiesą įkūnijančio Kristaus priešybė. Auka aukai nelygu. Dėl šios priežasties skulptorius visada siekia atsijoti pelus nuo grūdų ir nepasiduoda žmogaus orumą žlugdančių doktrinų įtaigai, kurios neretai valdo pasroviui plaukiančių šiuolaikinių menininkų vaizduotę.

Žmogus turi mokėti pripažinti savo padarytas klaidas ir atgailauti. Atgaila (ką liudija Žirgulio kompozicija tuo pačiu pavadinimu) reiškia grįžimą prie teisingo intelektinio suvokimo, prie proto versmių. Šią idėją pabrėžia piramidinė šlifuoto granito luito forma, geometrinis konstrukcijų tikslumas bei aiškumas. Sentimentaliu ir jausmingu patosu, ekscentrišku elgesiu grindžiama atgaila yra išminties parodija. Tuo tarpu skulptorius, visur ir visada norėdamas išsaugoti žmogiškumą, siekia pavidalų kontempliaciją lydinčios dvasinės pusiausvyros, kuri neneigia proto šviesos, bet ją tinkamai panaudoja.

Žirguliui svarbu ne tik estetinis, bet ir socialinis kūrybos aspektas. Jis yra aktyvus visuomenės narys, jaučiantis atsakomybę už savo miestą ir šalį, jos išorinį įvaizdį bei vidinį atitikimą tiesai. Menas nėra skirtas tik galerijoms ir muziejams. Todėl kaunietis skulptorius nesibodi kurti netgi antkapinių paminklų, mėgindamas suderinti tradicines šio žanro formas ir individualią meninę raišką. Monumentalios skulptūros (pavyzdžiui, paminklas Povilui Višinskiui Šiauliuose) nešokiruoja žiūrovo įmantrybėmis, bet kreipiasi į jį visiems suprantama plastine kalba. Šitaip surandamas unikalus estetinis vardiklis, leidžiantis kūrybiškai eksperimentuoti ir kartu nenutolti nuo lietuviškosios skulptūros tradicijų bei paprastam suvokėjui suprantamo simbolizmo. Stasio Žirgulio kūryba yra svarbi tiek savo humanistiniu turiniu, tiek subtiliai juntama menine forma, kurios estetinis poveikis nejučia tampa dvasinės pedagogikos priemone.